Osteopatija man – tai galimybė daugelį ligų gydyti naudojant tik savo rankas ir žinias. Tai ir darbas, ir kūryba, ir man artima pasaulėžiūra, teigianti, kad viskas, ko reikia sveikatai užtikrinti, yra mūsų organizme, tereikia tik pažadinti jo prigimtinį sugebėjimą save gydyti pačiam. „Osteopato tikslas – rasti kūne sveikatą, o ligą atrasti gali kiekvienas“, – yra pasakęs osteopatijos pradininkas Andrew Stillas. Pirmiausiai man įdomus pats
sveikatos atstatymo procesas, žinoma, džiugina ir rezultatai. Tai gydymas, kuris man patinka ir kaip gydytojui, ir kaip pacientui. Jeigu pats susirgčiau, norėčiau, kad mane gydytų būtent taip.
– Ar žinote, ką jaučia pacientas šio gydymo metu?
– Gydymo metu svarbu ne tik suprasti, kas vyksta su pacientu, bet ir gerai jį jausti. Jeigu nesi visiškai tikras, suaugusio žmogaus visada gali paklausti, tačiau gydant kūdikius turėti šį sugebėjimą ypač svarbu. Paprastai gydymo procesas vyksta taip: pacientas guli ant kušetės atsipalaidavęs ir ramus, o osteopatas švelniai ir atsargiai taiko gydymą. Kai kurios technikos gali būti šiek tiek skausmingos, tačiau vengti skausmo – svarbus osteopatinio gydymo principas. Besimokydami mes visas technikas bandome vieni ant kitų, o tai suteikia svarbios patirties, kaip jaučiasi pacientas. Beje, kai man pačia kyla problemų su sveikata, visada kreipiuosi į kolegas ir vėlgi pats tampu pacientu.
– Kur ir iš ko Jūs mokėtės?
– Mokiausi daug ir iš skirtingų žmonių. Mano kelias nebuvo tiesus, tačiau viskas, ko aš išmokau, man buvo naudinga. Nuo pat pirmo medicinos studijų kurso man buvo įdomu, kaip sužadinti fizinius ir psichinius žmogaus organizmo išteklius. Norėjau tapti tokiu gydytoju, kuris įvairias ligas moka gydyti be tablečių ir įrankių. Jau nuo antro kurso pradėjau mokytis įvairių masažo būdų. Baigęs studijas kurį laiką dirbau vaikų gydytoju. Vėliau mokiausi psichoterapijos, manualinės terapijos, taikomosios kineziologijos, sisteminio išdėstymo, emocinių būsenų reguliavimo metodų. Manualinės medicinos srityje dirbu jau daugiau nei 20 metų, osteopatijos – nuo 2010 m. Esu baigęs Baltijos osteopatijos mokyklą, kurioje man nusišypsojo laimė mokytis iš nuostabaus dėstytojo Artūro Jašinsko. Mano susidomėjimas jo darbo metodais neblėsta nuo pat pirmojo mūsų susitikimo. Iki šiol kartkartėmis vykstu jam asistuoti į Rygą. Man patinka plėsti ir gilinti savo žinias, todėl reguliariai dalyvauja žinomų osteopatų iš įvairių šalių kursuose.
– Kas Jus labiausiai sudomino, kai užsiėmėte osteopatija?
– Pirmiausiai mane domino besiplečiantis galimybių gydyti įvairius susirgimus diapazonas. Mano rankose atsidūrė nuostabūs instrumentai, tinkantys gydyti tiek kūdikius, tiek sportininkus. Man patinka, kad osteopatija turi savo pasaulėžiūrą, sveikatos koncepciją ir gydymo metodologiją, taikančią labai pažangias šiuolaikines technologijas, nors iš šalies tai gali būti nepastebima. Osteopatija tarsi vėduoklė palaipsniui man atvėrė naujas kryptis. Iš jų labiausiai susidomėjau struktūriniu ir kranialiniu metodais, kurių pagalba gydytojas tarsi tampa universaliu mechaniku, turinčiu platų „raktų“ rinkinį kiekvieno sąnario ir stuburo slankstelio reguliavimui, o taip pat dar ir ypatingus „raktelius“, skirtus kaukolės kaulų mikrojudesių suderinimui.
– Kitaip tariant, žmogus ir jo kūnas suvokiamas kaip tam tikras mechanizmas?
Taip, labai sudėtingas, išmintingai organizuotas, gyvas mechanizmas. Šis požiūris man buvo žinomas ir anksčiau, jis taikomas manualinėje terapijoje, tačiau osteopatijoje visos technikos daug švelnesnės, manipuliacijos vyksta be skausmo, tiksliau apgalvotos apkrovos. Prieš pradėdamas gydymą osteopatas atlieka viso mechanizmo diagnostiką, o tuomet teisingoje vietoje paveikia labai nedidele jėga. Daugeliui pacientų patinka, kad šis metodas yra švelnus, tačiau būna ir taip, kad pacientas jaučiasi suglumęs dėl to, kad nejaučia gydymo, nes jam atrodo, kad jeigu nebuvo aktyvių stiprių paspaudimų, nebuvo ir pačio gydymo.
– Paaiškinkite, kur slypi silpnų poveikių stiprybė?
– Iš tiesų jie ne silpni, o švelnūs ir tikslūs, todėl gydymui organizmas nesipriešina ir šis natūraliai įsipaišo į fiziologinius procesus. Pats organizmas niekada nenaudoja grubių jėgos signalų. Todėl galima teigti, kad gydomasis poveikis turėtų būti panašus į informacinius signalus, kuriuos organizmas pats naudoja vidinių procesų valdymui. Žmogus šių signalų paprastai nejaučia.
Pastaruoju metu aš gilinuosi į osteopatijos kryptį, kuri vadinama biodinamika. Jos technikos tokios švelnios, kad iš šalies gali atrodyti, jog gydytojas tiesiog sėdi, padėjęs rankas ant paciento kūno, ir nieko nedaro. Tačiau taip nėra, organizme intensyviai vyksta atsigavimo procesas. Biodinamikoje ypač didelė svarba teikiama pačioms subtiliausioms substancijoms. Vidinių organizmo vibracijų suderinimas naudojamas kaip labai galinga gydymo priemonė, kuri gali vykti tik gilios ramybės būsenoje. Tuomet psichikai atsiveria galimybė visą dėmesį nukreipti į vidų ir atrasti ten išteklių išgijimui. Biodinaminio metodo diapozonas labai platus, be to, jis ypač tinka gydyti vaikus.
– Kaip atsirado biodinamika?
– Šią kryptį pradėjo amerikiečių osteopatas Jamesas Jealousas. Su keletu kolegų neseniai lankėmės pas jį ir mums padarė didžiulį įspūdį, kaip jis sugeba atrasti gilias prasmes paprastuose dalykuose. Jis pats daug metų mokėsi iš aštuonių osteopatijos pradininko A.Stillo mokinių. Dirbdamas su jais jis suprato, kad osteopatijos mokyklose ir knygose nepakankamai dėmesio skiriama organizme vykstantiems mikrojudesiams. Taip atsirado biodinaminis metodas, kurio jis moko jau daugiau nei trisdešimt metų.
– Ar reikia turėti kokių nors ypatingų savybių, kad taptum gydytoju osteopatu?
– Osteopatas turi suprasti ir mokėti pajausti, kas vyksta žmogaus kūne ir psichikoje. Manau, kad osteopato sugebėjimas „girdėti“ pacientą labai artimas sugebėjimui girdėti muziką. Yra toks žodis – rezonansas. Aš dažnai jį vartoju kalbėdamas apie galimybę prisiderinti prie paciento „bangos“. Beje, ši banga yra paslanki, o rezonansas – valdomas.
– Tačiau tai juk nesusiję su medicina?
– Tai susiję su savo vidinės būsenos kontrole, kitaip tariant, osteopatui būtini psichoreguliacijos įgūdžiai, jis turi turėti „įjungimo mygtuką“ ir „diapazono reguliavimo rankenėlę“.
– Vadinasi, „įklimpote“ giliai ir ilgam. Tačiau negi kaukolės kaulai iš tiesų juda?
– Tai labai įdomi tema, turinti beveik mistinę istoriją. Kaukolės kaulų mikrojudesius 3-iame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aptiko daktaras Williamas Sutherlandas. Jis sukūrė specialias technikas darbui su kaukolės kaulais ir įvedė terminus „kranialinis ritmas“ bei „pirminis kvėpavimas“. W. Sutherlandas šio atradimo pagrindu sukūrė naują kryptį – kranialinę osteopatiją (lot. kranium – kaukolė). Šių idėjų vystymui jis paskyrė visą likusį gyvenimą ir stengėsi, kad jos būtų teisingai suprastos.
– Kas yra šio ritmo šaltinis?
– Čia ir prasideda pats įdomumas. W. Sutherlandas, kuris ir atrado šį ritmą, iš pradžių jį aiškino kaip kaukolės kaulų savybę – esą jie patys taip pulsuoja. Vėliau jis ėmė manyti, kad tai pačių smegenų savybė, kad smegenys taip pulsuoja ir šios pulsacijos perduodamos kaukolės kaulams. Po tolesnių eksperimentų paaiškėjo, kad šis ritmas kiaurai prasiskverbia per visą kūną. Net jei suspaustume kaukolę ir stipriai ją užfiksuotumėte, ritmas niekur nedings. Aiškumo, kaip tai vyksta, nėra iki šių dienų. Nors pats faktas, kad ritmas yra, patvirtintas moksliškai, aptikti jo generatorių nepavyksta.
– Taigi iš tiesų juda ne kaukolės kaulai?
– Būtent! Prieš mirtį W. Sutherlandas priėjo išvadą, kad yra KAŽKAS, kad kvėpuoja per žmogų.
– Per mus kvėpuojanti Visata? Dievo balsas?
– Tam tikra prasme taip. W. Sutherlandas tai vadino „Gyvybės kvėpavimu“. Ir štai šioje vietoje buvu susidurta su sunkumu, kadangi buvo prieita prie ribos. Vienoje pusėje – tai, ką oficiali medicina dar pripažįsta, kitoje – tam tikra nepažinta realybė, su kuria mokslo santykiai sudėtingi. Kad būtų lengviau integruoti kranialinės osteopatijos idėjas į tradicinę mediciną, W. Sutherlando tekstai buvo paredaguoti. Galutiniame variante liko tik kaukolės kaulų judėjimo mechanika, o jo mintys apie „kvėpuojančią Visatą“ kažkur išnyko. Sakykite, o jums pačiai ar toks požiūris patinka?
– Graži idėja! Kuo gydytojui naudingos žinios apie šiuos ritmus?
– Pirmiausiai tai reikšmingai praplečia fiziologijos ir patologijos supratimą. Kranialinio ritmo pobūdis toks pats svarbus sveikatos rodiklis, kaip ir širdies arba kvėpavimo ritmas. Šis ritmas sinchronizuoja daugelį vidinių organizmo procesų. Normaliai jis turėtų būti pakankamai stiprus, lėtas, lengvai praeinantis per visą kūną. Kai šis ritmas sutrinka, pavyzdžiui, sergant lėtine liga arba vaikui po skiepų, jis tampa silpnesnis. Tu tarpu jeigu žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje, ritmas tampa greitas. Osteopatas, liesdamas paciento galvą, gali pajausti, kad ji ūžia kaip transformatoriaus būdelė. Tai byloja apie tai, kad nervų sistema apimta gilaus streso ir jai reikia pagalbos.
– O kaip Jūs dirbate su kranialiniu ritmu?
– Kaip ir W. Sutherlandui, man šį ritmą labiau patinka vadinti „Gyvybės kvėpavimu“. Juk žmogus kvėpuoja įvairiomis prasmėmis. Lygiai taip pat, kaip ir kvėpavimo judesiai neapsiriboja plaučiais, kvėpavimo ritmas apima visą žmogaus kūną, taip ir kranialinis ritmas turi skverbtis per visą kūną. Jei kurioje nors vietoje šio ritmo, šio „Gyvybės kvėpavimo“ nėra, tai reiškia, kad ten susiformavo kliūtis, fiziologiškai neleidžianti ritmui prasiskverbti. Ir tuomet toje vietoje atsiranda tai, ką gydytojai vadina patologija, simptomu, liga. Osteopatai daug ligų moka gydyti atstatydami natūralų kranialinį ritmą ir jo skvarbą kūne. Kai visos organizmo ląstelės ima vibruoti unisonu, natūraliai atsistato svarbūs sveikos fiziologijos komponentai – kraujotaka, inervacija, trofika – ir įvyksta išgijimas. Mano praktikoje šių ritmų harmonizavimas tapo vienu svarbiausių gydymo būdų.
– Ar kranialinis ritmas susijęs su žmogaus sugebėjimais, jo intelekto lygiu, emociniu jautrumu?
– Manau, kad susijęs, bet ši tema dar mažai tyrinėta. Žinau keletą žmonių, kurių kranialinis ritmas labai galingas, ir šie žmonės kuo nors ypatingi. Tarsi per juos „Gyvybės kvėpavimas“ reiškiasi stipriau.
– Kaip jūs dirbote, kol nebuvote susipažinęs su kranialiniu ritmu?
– Daugiau dirbau su stuburu ir vidiniais organais. Atstatydavau normalią slankstelių padėtį, galėjau nuimti skrandžio ir tulžies latakų spazmus, pakelti nusileidusį inkstą… Tačiau kai kurių organizmo disfunkcijų priežastys nesusijusios su mechaniniais sutrikimais, ir tokiais atvejais padėti aš negalėdavau. Osteopatija gerokai praplėtė mano galimybes. Tuo tarpu psichosomatinių problemų gydymui seniai naudoju sisteminių išdėstymų metodą. Šių dviejų krypčių derinys duoda gerų rezultatų ir man tai patinka. Aš pats patiriu estetinį pasitenkinimą, kai matau, kad žmogaus organizme ir psichikoje viskas veikia teisingai.
– Kaip laikrodininkas, kuris rinkdamas laikrodį klauso – tiksi jis ar ne. O būna, kad netiksi?
– Būna. Ir tuomet svarstau, ką dar galėčiau padaryti. Kartais nieko daugiau ir negaliu. O būna ir taip, kad pacientas dar nesijaučia gerai, bet aš matau, kad osteopatinis gydymas jau paleido natūralius sveikimo mechanizmus, todėl gydyme reikia padaryti pauzę.
– Paminėjote sisteminių išdėstymų metodą. Kas tai?
– Jeigu trumpai, tai psichikos išteklių sužadinimo metodas, naudojantis rezonansinę sąveiką, visumos efektą ir subjekto aktyvumą. Metodas gerai veikia esant santykių, sudėtingų šeimos scenarijų problemoms, pasireiškiant psichosomatiniams simptomams.
– Įdomu, bet sunkiai suprantama. O ar yra kažkas bendra abiem šiems metodams?
– Idėjų ir metodų prasme osteopatija ir sisteminiai išdėstymai turi labai daug bendra. Išdėstymuose žmogaus psichinės būklės diagnostikai ir korekcijai naudojamos rezonansinės sąveikos galimybės. Osteopatijoje yra giminingas terminas „išklausymas“: gydytojas deda rankas ant paciento ir „klauso“, kas vyksta jo kūne. Sakoma, kad osteopatas dirba rankomis, tačiau iš tiesų jis dirba visu savimi.
– Kuo Jums patinka sisteminių išdėstymų metodas?
– Man patinka galimybė greitai pamatyti pagrindinių įtampų priežastis ir rasti sprendimo strategijas esant sudėtingoms situacijoms. Tačiau tam reikia išeiti už žmogaus kaip atskiro individo ribų ir vertinti psichiką kaip savitarpio santykių sistemą. Taip pat reikia peržengti individualaus asmens gyvenimo ribas ir pažvelgti į mūsų gyvenimą sąveikos su žmonėmis, kurie gyveno iki mūsų ir kurie gyvens po mūsų, kontekste. Paaiškinti tai žodžiais man sudėtingiau nei padaryti. Mat taikant šį metodą savaime vystosi sugebėjimas būti rezonanse, sugebėjimas „išgirsti“ tai, kas už žodžių, ir išreikšti tai, kas vyksta giliuosiuose žmogaus psichikos sluoksniuose.
– Sugebėjimas „girdėti“ kitą – tai Jūsų ypatingas gabumas ar bet kuris žmogus gali jį savyje išsiugdyti?
– Aš tikslingai lavinau savo jautrumą ir dabar man jis labai padeda gydant. Bet kuris žmogus gali atskleisti savyje naujus įdomius sugebėjimus, jeigu žino, kam jie reikalingi, ir jeigu skirs jų lavinimui pakankamai laiko.
– Ar galima sakyti, kad kaip profesionalą save atradote osteopatijoje?
– Šioje specialybėje man daug kas sutapo. Tai darbas, kuris man patinka. Jame natūraliai pasireiškia mano stipriosios ir silpnosios pusės. Pavyzdžiui, aš nelabai mėgstu farmakologiją – tai mano silpnoji pusė, tačiau osteopatija man leidžia gydyti be vaistų. Kaip minėjau, jau nuo pirmo medicinos studijų kurso turėjau svajonę padėti žmonėms išgyti be papildomų prietaisų, kad prietaisu tapčiau aš pats. Šiuo metu mano svajonė įsikūnija.
Šiek tiek sutrumpintas interviu buvo publikuotas žurnale „Veidas“ (2015 05 06)