Nikolajus Lobanovas baigė pediatricijos studijas Peterburgo medicinos akademijoje, tačiau ieškodamas būdų, kaip galima gydyti be vaistų ir chirurginių intervencijų, jis pasuko manualinės terapijos, taikomosios kineziologijos bei reabilitacijos keliu. Vis labiau gilindamasis į organizmo vidinius mechanizmus jis atrado osteopatiją ir iki šiol nuolat mokosi ir kelia kvalifikaciją pas žymiausius Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Belgijos, Izraelio ir kitų šalių osteopatus. Pagrindinis visame pasaulyje išpopuliarėjusios osteopatijos principas – gydyti ne tik tuo metu pasireiškusius sutrikimus, bet žmogų visumoje. Pagal šią teoriją menkiausi vienos srities pakitimai gali sukelti negalavimus visai su tuo nesusijusiose kūno vietose. Dėl to labai svarbu surasti ir pašalinti tikrąją susirgimo priežastį. Tuomet organizmas natūraliu būdu turi galimybę pasveikti pats nuo įvairiausių sutrikimų ir ligų. Kad galėtų diagnozuoti kūno negalavimus, osteopatai lavina savo rankų jautrumą. Rankomis jie surenka labai daug informacijos, dažnai ne mažiau kaip instrumentiniais diagnostikos metodai. – Su kokiomis bėdomis žmonės dažniausiai kreipiasi į Jus? – Problemų spektras labai platus – pradedant nugaros, galvos skausmais, depresija, panikos priepuoliais, baigiant kūdikių, kurie blogai miega, blogai valgo, daug verkia arba dažnai serga peršalimo ligomis, problemomis. Dažnai žmones kamuoja ir įvairūs psichoemociniai sutrikimai – aiškios priežasties neturintis nerimas, lėtinis nuovargis, kuris neišnyksta net atostogų metu. Kartais žmonės į mane kreipiasi dėl vienos problemos, o aš atrandu kitą, kuri man atrodo ne mažiau svarbi nei pirmoji. Pavyzdžiui, atėjo mergina, kuri jau du mėnesius kenčia skausmą tarp menčių. Dėl to jai netgi sunku giliai kvėpuoti.
Rentgeno nuotrauka parodė, kad jai skoliozė, todėl jai buvo pasiūlyta mankšta, tačiau savijauta po jos tik pablogėjo. Iš tiesų didžiausia jos bėda – ne skoliozė, o diafragmos spazmas, kuris susiformavo kaip atsakas į išorinį stresą. Tai labai tipinė problema, sutinkama daug dažniau nei manome. Taip nervų sistema ginasi nuo streso ir bando nuo jo apsisaugoti ateityje. Ypač dažnai ši problema kamuoja emocionalius žmones. Taigi nugaros skausmai gali būti visiškai nesusiję su stuburo problemomis. Šiuo atveju reikia gydyti ne stuburą, o diafragmą, o jei dar toliau eisime – padėti nervų sistemai, kuri į išorinius dirgiklius reaguoja įtampa, grįžti į pusiausvyrą. Normaliu atveju dirgikliui išnykus nervų sistema turėtų atsipalaiduoti pati. Tačiau kai ji pernelyg įsitempusi, atsipalaiduoti nebesugeba, t. y. lieka toje pačioje įtampoje, nors jau nebėra, dėl ko įsitempti. Tai sukelia eilę grandininių reakcijų organizme. – Kas gali padėti nervų sistemai grįžti į pusiausvyros būseną? – Minėtai merginai taikiau keletą metodų. Pirmiausiai stengiausi atpalaiduoti diafragmos raumenį mechaniškai, dirbau su jos kvėpavimu, kad diafragma leistų jai giliai įkvėpti ir iškvėpti. Toliau dirbau su jos nervų sistema. Šiam tikslui osteopatijoje taikomas rezonanso principas – prisiderinama prie paciento būsenos ir padedama jam nurimti. Kas yra rezonansas, mes visi žinome: kai esame šalia žmogaus, kuris ramus, mes ir patys tarsi nusiraminame, o jei šalia įsiaudrinęs žmogus, mes taip pat persiimame jo būsena. Kitaip tariant, dirbama su būsena ir subtiliu pajautimu, kas vyksta su pacientu. Būtent todėl labai svarbu, kad osteopatas būtų labai ramus. – Ar tai reiškia, kad mūsų savijauta ir sveikata priklauso nuo nervų sistemos būklės? – Tam tikra prasme taip. Paprastai nervų sistemai svarbiausia užduotis yra ta, kurią reikia išspręsti tuo momentu, pavyzdžiui, susitvarkyti su kokia nors socialine problema, atlikti kasdienius darbus, pavalgydinti ar užmigdyti vaikus. Įsisukusi į šį ratą, nervų sistema „pamiršta“ apie kitus ne mažiau svarbius dalykus, pavyzdžiui, kad įsitempusi diafragma, vidiniai organai ir pan. Ji „mąsto“: dabar svarbu pasirūpinti vaiku, o kai su juo bus viskas gerai, užsiimsiu vidine reguliacija. Tačiau tokia akimirka gali ir neateiti, kadangi reikalų ir problemų, kurias reikia spręsti, yra nuolat. Nervų sistemai nuolat tenka spręsti išorines užduotis, todėl užsiimti vidiniais dalykais nėra kada. Todėl vienas iš bazinių osteopatinio gydymo principų yra pirmiausiai padėti žmogaus nervų sistemai nusiraminti. Atstatę jos pusiausvyrą, kartu su ja mes tyrinėjame, kas viduje yra ne taip, ir sprendžiame problemas, kurios iškyla į pirmą planą. Tik bendradarbiaujant su nervų sistema įmanoma padėti organizmui atlikti teisingas korekcijas, priešingu atveju poveikis tampa prievartinis.
– Iš tiesų galima kažką pakeisti kūne nenaudojant jokių aktyvių judesių? – Kol nepradėjau studijuoti šios osteopatijos krypties, man taip pat tai buvo nesuprantama. Tačiau kuo toliau, tuo labiau matau, kad žmogaus kūnas – labai subtilus mechanizmas, kuris puikiai reaguoja į silpnus signalus. Organizmo viduje viskas valdoma labai subtiliais nervų sistemos impulsais, jokios fizinės jėgos iš vidaus nėra. Todėl išorinis poveikis turėtų būti tokios pat prigimties, kad vidiniai procesai galėtų vykti jų natūraliu ritmu. Pats organizmas niekada nenaudoja grubių jėgos signalų. Todėl galima teigti, kad gydomasis poveikis turėtų būti panašus į informacinius signalus, kuriuos organizmas pats naudoja vidinių procesų valdymui. Žmogus šių signalų paprastai nejaučia. Pastaruoju metu aš gilinuosi į osteopatijos kryptį, kuri vadinama biodinamika. Jos technikos tokios švelnios, kad iš šalies gali atrodyti, jog gydytojas tiesiog sėdi, padėjęs rankas ant paciento kūno, ir nieko nedaro. Tačiau taip nėra, organizme intensyviai vyksta atsigavimo procesas. Biodinamikoje ypač didelė svarba teikiama pačioms subtiliausioms substancijoms. Vidinių organizmo vibracijų suderinimas naudojamas kaip labai galinga gydymo priemonė, kuri gali vykti tik gilios ramybės būsenoje. Tuomet psichikai atsiveria galimybė visą dėmesį nukreipti į vidų ir atrasti ten išteklių išgijimui. Ši osteopatijos kryptis laikosi nuostatos, kad organizme vyksta nepastebimi mikrojudesiai. Dar trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo aptikti kaukolės kaulų mikrojudesiai. Taip atsirado terminai „kranialinis ritmas“ bei „pirminis kvėpavimas“. Iš pradžių šis ritmas buvo aiškinamas kaip kaukolės kaulų savybė – esą jie patys taip pulsuoja. Po tolesnių eksperimentų paaiškėjo, kad šis ritmas kiaurai prasiskverbia per visą kūną. Net jei suspaustume kaukolę ir stipriai ją užfiksuotumėte, ritmas niekur nedings. Aiškumo, kaip tai vyksta, nėra iki šių dienų, nors pats faktas, kad ritmas yra, patvirtintas mokslo.
– Kuo gydytojui naudingos žinios apie šiuos ritmus? – Pirmiausiai tai reikšmingai praplečia fiziologijos ir patologijos supratimą. Kranialinio ritmo pobūdis toks pats svarbus sveikatos rodiklis, kaip ir širdies arba kvėpavimo ritmas. Šis ritmas sinchronizuoja daugelį vidinių organizmo procesų. Normaliai jis turėtų būti pakankamai stiprus, lėtas, lengvai praeinantis per visą kūną. Kai šis ritmas sutrinka, pavyzdžiui, sergant lėtine liga arba vaikui po skiepų, jis tampa silpnesnis. Tuo tarpu jeigu žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje, ritmas tampa greitas. Osteopatas, liesdamas paciento galvą, gali pajausti, kad ji ūžia kaip transformatoriaus būdelė. Tai byloja apie tai, kad nervų sistema apimta gilaus streso ir jai reikia pagalbos.
Kranialinis ritmas turi skverbtis per visą kūną. Jei kurioje nors vietoje šio ritmo nėra, tai reiškia, kad ten susiformavo kliūtis, fiziologiškai neleidžianti ritmui prasiskverbti. Ir tuomet toje vietoje atsiranda tai, ką gydytojai vadina patologija, simptomu, liga. Osteopatai daug ligų moka gydyti atstatydami natūralų kranialinį ritmą ir jo skvarbą kūne. Tuomet natūraliai atsistato svarbūs sveikos fiziologijos komponentai ir įvyksta išgijimas. Mano praktikoje šių ritmų harmonizavimas tapo vienu svarbiausių gydymo būdų. – Daugelis žmonių šiandien skundžiasi nugaros skausmais. Kokios dažniausios jų priežastys? – Priežastys gali būti labai įvairios. Žmonėms atrodo, kad problema susijusi su stuburu, tačiau labai dažnai ji yra kitur, stuburas tik kankinasi kartu su žmogumi. Tiesa, tam tikrais atvejais skausmą sukelia neteisinga slankstelių pozicija. Tai biomechanikos sutrikimai, kai atliekant judesį slankstelis pajuda iki kraštutinės ribos ir užsifiksuoja šioje padėtyje, t. y. atsitiesus slankstelis į savo vietą negrįžta. Įsijungia apsauginis mechanizmas, kuris, ilgam užfiksuodamas poziciją, tarsi bando apsaugoti slankstelį nuo tolesnio pasislinkimo. Ši fiksacija įvyksta dėl to, kad nervų sistemai atrodo, kad judesys darosi pavojingas. Kodėl nervų sistema taip mato, taip pat yra keletas priežasčių. Tai gali būti susiję su nervų sistemos įtampa, neteisinga vidinių organų, su kuriais šie raumenys susiję, pozicija, su buvusiomis traumomis, sutrikusia kraujotaka, limfos tekėjimu, stuburo išvarža ir daugeliu kitų priežasčių. Išsiderinus vienam slanksteliui, po truputį natūralaus paslankumo netenka visas stuburas, kadangi apkraunami aplinkiniai slanksteliai, jų pozicija taip pat išsiderina, atsiranda įvairūs kompensaciniai mechanizmai, ir ne tik stubure. Todėl svarbu gydyti ne tą vietą, kuri yra kompensacinė, bet išsiaiškinti visą grandinę ir pašalinti priežastį. Tų grandinių būna įvairių: pažeistas nervas, dėl to atsiranda sutrikimas slankstelio segmente, dėl šio segmento sutrikimo sutrinka organo veikla, dėl to dar kažkas sutrinka ir t. t.
– Ar gali osteopatas išgydyti stuburo išvaržą? – Šiais laikais instrumentinių tyrimų dėka labai lengva nustatyti stuburo išvaržą ir ji paprastai kaltinama dėl nugaros skausmų. Tačiau labai dažnai išvarža nėra skausmo priežastis. Paprastai nervai, esantys šalia išvaržos, pradeda aktyviai siųsti skausmo signalus, kadangi šioje zonoje dėl padidėjusio raumenų tonuso, kraujotakos ir skysčių cirkuliacijos sutrikimų šioje vietoje susidariusi perteklinė įtampa. Pašalinus šiuos dalykus, skausmas išnyksta. Taigi nors pačios išvaržos išgydyti neįmanoma, su ja galima normaliai gyventi.
– Kiek laiko paprastai trunka osteopatinis gydymas? – Jei žmogų kamuoja skausmas, jį nuslopinti paprastai netrunka ilgai. Tačiau po to reikia ieškoti skausmo priežasties ir atstatyti organizmo pusiausvyrą, kad jis pats galėtų susitvarkyti su problema. Vieniems žmonėms aš patariu apsilankyti vieną–du kartus per metus, nelaukiant, kol savijauta pablogės. Tai galima palyginti su technine automobilio apžiūra. Aktyvaus gydymo metu vieniems žmonėms siūlau ateiti kartą per savaitę, kitiems reikia ateiti rečiau – kartą per mėnesį. Vaikams gydymo seansų reikia dar retesnių, kadangi jų organizmas ypač gerai reaguoja į gydymą ir jam reikia duoti laiko pačiam suaktyvinti savo išteklius, netrukdyti jam savo aktyviu įsikišimu.